Dailininkas ir skulptorius Kajetonas Sklėrius

Iš Sklėriaus akvarelių į mus žvelgia šviesus ir džiaugsmingas gyvenimas. Sklėrius - didelio takto, lakoniško galvojimo, taupių vaizdavimo priemonių dailininkas. Jo paveiksluose daug saulės, oro, erdvės, skambių tonų, turtingų pustonių. Jis buvo ryškiausias lietuvių akvarelistas, šalia kurio ne vieno dailininko darbai atrodo tamsūs ir niūrūs. Sklėrius vienodai puikus peizažo ir portreto meistras.

Kajetonas Sklėrius gimė 1876 m. liepos 27 dieną Kunigiškių kaime (Anykščių raj., Svėdasų seniūnija), daugiavaikėje pasiturinčio valstiečio šeimoje. Tėvas, bemokslis, turėjo gražų tenorą, giedodavo bažnyčioje, šventėse, mokėjo ūkio darbus, buvo autoritetas kitiems. Motina - beraštė, bet nepaprastai jautrios sielos moteris.
Iki keturiolikos metų Kajetonui teko būti ir piemeniu, ir arkliaganiu. Vėliau tėvai nusprendė vyriausiąjį sūnų leisti į mokslus.
1986 m. jis baigė šešias Panevėžio gimnazijos klases ir įstojo į Štiglico dailės mokyklą Peterburge, kur 1903 m. baigė skulptūros skyrių, įgydamas piešimo mokytojo teises ir dekoratyvinės skulptūros specialybę. Kūrybinio kelio pradžioje Sklėrius sukūrė nemaža skulptūrinių darbų. Kaip skulptorius pasirodė ir lietuvių dailės parodose Vilniuje (1908 ir 1912 m.).
Vienuolika metų (1904-1915) Sklėrius dėstė piešimą ir braižybą Liepojos komercinėje mokykloje. Mokytojaudamas dalyvavo lietuvių teatro mėgėjų spektakliuose, piešė dekoracijose. Apie 1906 m. pradėjo lieti akvareles.
Siekdamas praturtinti gyvenimo ir kūrybos akiratį, dailininkas daug keliauja, studijuoja Vakarų Europos meno galerijas, vis dažniau ir dažniau grįžta prie akvarelės. 1913 m. Sklėrius suruošia pirmąją šių darbų parodą Liepojoje.
1917 m. Voroneže liaudies mokytojų kursuose dėstė piešimo metodiką, 1918 m. vadovavo Talino techninės mokyklos skulptūros skyriui. Daug piešė, užfiksavo nemaža dramatiškų karo metų vaizdų. Lietuvos meno kūrėjų draugijos paskirtas, apie metus buvo M. K. Čiurlionio galerijos direktoriumi. 1923 m. Sklėrius pakviečiamas dėstyti Kauno meno mokykloje skulptūrą, piešimo metodiką ir akvarelę. Iki 1928 m. vadovauja specialiajai skulptūros studijai. 1925 - 1929 m. jis - Kauno meno mokyklos direktorius. Reformavus Meno mokyklą, Sklėrius dėsto bendrajame skyriuje akvarelę, piešimą ir piešimo metodiką. Buvę Sklėriaus mokiniai, žinomi dailės meistrai, savo prisiminimuose pabrėžia ypatingą dėstytojo entuziazmą akvarelei.
K. Sklėrius, lankydamasis Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, sukūrė daug peizažinių akvarelių. 1929 ir 1936 m. Kaune buvo surengtos jo kūrinių parodos.
Dailininkas mirė 1932 m. sausio 14 d. Kaune.

Sklėriaus akvarelinę kūrybą galima skirstyti į tris etapus: ankstyvąjį (1906 - 1913), brendimo ir ieškojimų (1914 - 1923) ir brandųjį (1924 - 1931).
Iš pradžių Sklėrius akvarele dirbo labai atsargiai. Į gamtą žiūrėjo natūralisto akimis, neišvengė detalių pertekliaus. Sklėrius dar nepastebi, kas charakteringa, nesugeba gamtos vaizdo meniškai apibendrinti. 1913 - 1923 m. matome dailininką, jau sėkmingai įvaldantį akvarelės techniką, mėgstantį atsisakyti detalių, ieškantį visumos, besistengiantį ryškiai parodyti šviesą ir švariai - šešėlį. Tačiau kompozicija tebėra fragmentiška, o koloritas dar stokoja harmonijos.
1916 - 1918 m. portreto srityje Sklėrius aiškiai progresuoja, tačiau peizažo patyrimas išauga tik apie 1922 m. Autorius susirūoinęs ne tik tuo, ką tapyti, bet jau rimtai sprendžia paveikslo meninės sandaros problemas, siekia didesnio apibendrinimo, suranda pagrindinius gamtovaizdžio akcentus, atsisako nereikšmingų detalių. Paskutiniu Sklėriaus kūrybos laikotarpiu jo paveikslų forma ir turinys sudarė darnią vienovę, visiškai atsiskleidė dailininko talentas. Sklėriaus akvarelės tampa vis spalvingesnės, dailininkas ima vengti toninės tapybos. Ypač jo paletė praskaidrėja 1929 m. apsilankius Italijoje. Atsiveria turtinga krašto architektūra, miestų gatvės su ryškiu žydru dangumi, džiūstančiais skalbiniais ir margaspalve minia.

Spalvingas, saulėtas yra peizažas "Venecija" (1929), vaizduojantis namų grupę prie kanalo. Namai kur ne kur atskiriami pilkšvai melsvų šešėlių. Vanduo prisodrintas turtingų refleksų ir žalsvo dangaus atspindžių. Ant laivo borto degte dega užkabintas ryškus geltonas audeklas, savotiškas spalvinis "kamertonas", leidžiantis iš karto pajusti Italijos saulės ryškumą. Venecijos vaizdas meistriškai nutapytas, perteiktas apibendrintai. Visas paveikslas nutapytas nelabai ryškiomis spalvomis, ir tik vienoje kitoje vietoje užlieta stambi dėmė. Pasigrožėjimą kelia akvarelės potėpiai, stebina turtingi pilkšvi tonai, priemonių paprastumas.

Daug padirbėjęs saulėtuose Europos pietuose, Sklėrius ir Lietuvos gamtovaizdį pradėjo tapyti šviesiau, skaidresnėmis spalvomis.
Vienas meistriškiausių sklėriaus darbų yra "Laivelis" (1931). Vanduo, keli laivų fragmentai ir beveik paveikslo centre melsvai balta valtelė. akvarelė lieta plačiai, bet kartu ir tiksliai, su gausiais pustoniais vandenyje ir ant visų laivų. Išgaunama vandens skaidrumo iliuzija.
Sklėrius savo gamtovaizdžiuose nesikartoja, vengia šablono. Paveikslai originaliai sukomponuoti, pilni ekspresijos ir gyvybės.
Minėtini Sklėriaus peizažai, kuriuose jis vaizduoja žmogų. Iš šio pobūdžio paveikslų bene svarbiausias "Vežikas" (1930). Sklėrius puikiai perteikė senojo Kauno vaizdą, nutapydamas laukiantį reto kliento vežiką. Įdomus, originalus ir gyvas akvarelės koloritas.Spalvos šviste šviečia, liejasi dideliais kontrastais: raudoni, geltoni namai, priekyje baltas arklys ir tamsiomis spalvomis pavaizduotos rogės su vežiku. Sklėrius vartoja daug pustonių, prisodrina paveikslo spalvinę gamą, sukuria erdvės iliuziją. Akvarelė tapyta plačiais, lengvais teptuko palietimais.
Liūdną buities vaizdą Sklėrius įvilko į poetišką formą ir peizažą priartino prie žanrinio paveikslo. Sklėrius peizaže visada ieškojo poetinio prado.

Daugiafigūrės kompozicijos, atspindinčios sudėtingus istorinius, visuomeninius įvykius, buvo tik epizodiškos Sklėriaus kūryboje, panašiai kaip ir eskizai, fiksuojantieji karo dienas. Prie didesnio apibendrinimo Sklėrius ėjo, imdamasis portreto arba kelių figūrų paveikslo.

"Parke" (1914) dailininkas vaizduoja dviejų moterų figūras gamtos fone, kaip impresionistas džiaugdamasis plenero galimybėmis perteikti šviesos ir šešėlių spalvinį virpėjimą, kolorito turtingumą. Tačiau žmonės ir gamta traktuojami kiek sausokai, vartojamas pastozinis potėpis, necharakteringas akvarelės technikai, stinga didesnės spalvinės harmonijos.

Žymiai spalvingiau ir naujoviškiau tapo Sklėrius 1931 m., kai nutolsta nuo racionalios žmogaus traktuotės ir atsisako bet kokio siužeto, intriguojančių detalių, kontrastų, o visą dėmesį koncentruoja vien į veidą, grožisi jaunyste, jautriai atskleidžia žmogaus dvasinį pasaulį.
Ligos sukaustytas dailininkas kambaryje tapo portretus - didelius, spalvingus, sukurtus su giliu jausmu. Tai moterų, daugiausia vieno modelio, pavadinto kriptonimu St., portretai.
Graži vidutinio amžiaus moteris didelėmis, svajingai žiūrinčiomis, juodais antakiais aprėžtomis akimis įvairiais variantais nutapyta paskutiniuose Sklėriaus šedevruose. Jos galvą puošia vienodos formos nedidelė skrybėlaitė, iš po kurios koketiškai krenta rusvi plaukai. Fone dažniausiai tapoma turtingos spalvų gradacijos siena - čia šviesiai gelsva, čia tamsiai melsva, žalsva. Įvairių atspalvių ir St. plaukai - nuo gelsvai rausvų iki juodų. Tik veidas visur vienodai šviesus.

"St. portrete" prie lango išlaikyta švelni spalvinė gama. Moteris tik ką atėjusi iš šalto oro, dar apsirengusi pilkais, kiek prasegtais kailiais, sėdi atsirėmusi į kėdės atkaltę. Už lango atsiveria žiemos vaizdas. Šis puikus Sklėriaus paveikslas turtingas gerai pastebėtų šaltų refleksų - jų pilna veide, drabužiuose, visuose daiktuose. Sklėrius ir spalvingas, ir materialus; nepamiršta svarbiausio portretisto uždavinio - psichologinės veido išraiškos. Tai labiausiai išmodeliuotas, nepaprastai jautriai nutapytas žmogaus paveikslas, pilnas oro, erdvės, lengvos skaidrios nuotaikos, lyriškumo.

Akvarelės technika Sklėrius sugebėjo nutapyti aukšto meninio lygio kūrinius, išliko paprastas, išvengė saloninio saldumo. Jo sukurti portretai lietuvių tapybos istorijoje užima labai svarbią vietą.
Sklėriaus kūryboje pastebimos nuolatinės pastangos jungti konkretų realistinį vaizdą ir impresionizmo principus. Išėjęs skulptoriaus mokyklą, gerai suprasdamas formos reikšmę dailėje, Sklėrius mokėjo tai suderinti su kolorito laimėjimais. Jis lieja akvarelę dideliais plotais, ryškiai pabrėžia svarbiausias kompozicijos vietas. Koloritas tampa gilus ir suskamba gražiais spalviniais akordais, kontūras drąsus ir laisvas.
Sklėriaus kūryba buvo tas pagrindas, nuo kurio atsispirdamas jaunimas ieškojo naujų kelių lietuvių tapyboje. Sklėrius pedagogas padarė didelę štaką savo mokiniams, skiepydamas spalvinę kultūrą, realistinį piešinį. Daugelis jų tapo žinomais skulptoriais, grafikais, kitų specialybių dailininkais, ne vienas pasireiškė kaip akvarelistas.
Paties Sklėriaus akvarelės, meistriški peizažai ir portretai, kupini lyriškos nuotaikos, saulėtų, skambių spalvų, darė įtaką visai lietuvių tapybos raidai.

Kajetonas Sklėrius yra prisidėjęs ir prie lietuvių skulptūros augimo. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais dailininkas papildė to meto skulptūrą ir išreiškė kai kuriuos būdingus jos bruožus.
Sklėrius - pirmųjų XX a. lietuvių meno parodų dalyvis. Pirmosios 1907 m. parodos kataloge pažymėtas Sklėriaus nulipdytas Vytauto biustas. 1908 m. Antrajai parodai pavėluodamas jis pristato jau 3 skulptūros darbus. Skulptūrą eksponavo ir Penktojoje parodoje 1911 m.
Ankstyvoji Sklėriaus skulptūra turi mokykliškumo žymių, yra sausoko studijinio bei akademinio pobūdžio.

Jautria psichologine charakteristika išsiskiria nedidelio formato poeto A. Strazdo bareljefas (1899). Dinamiška, impresionistine lipdyba brėžiamos sauso, pailgo veido raukšlės, nerūpestingai šviesą sklaidanti plaukų ir drabužių traktuotė ryškina kiek ironišką, nepriglaistytą ir liaudišką poeto prigimtį.

Ramesnėmis, lygesnėmis plokštumomis skulptorius atkuria dviejų vaikų paveikslus bareljefe "Vaikai" (1909). Suglausti berniuko ir mergaitės veideliai jungiami lyriškos, šiltos nuotaikos. Laisvas ir dinamiškas judesys, betarpiškos pozos, švelniai modeliuojamos formos, apšvietimo žaismas kuria plastiškai vieningą ir užbaigtą vaizdą.

1924 m. Sklėrius nulipdo J. Basanavičiaus bareljefą, daug dėmesio skirdamas lipdybos išraiškai. Sklėrius yra sukūręs M. K. Čiurlionio biustą, lipdęs Vytauto statulos modelį.

Pats stambiausias Sklėriaus skulptūros darbas - Lietuvos banko rūmų centriniam frontonui Kaune sukurta dekoratyvinė kompozicija (archit. M. Songaila) Skulptūrinę grupę sudaro darbininko, dviejų valstiečių moterų ir kario figūros. Kaip skulptorius tuo darbu gerai pasirodęs, Sklėrius vis dėl to šioje srityje pasiektų atradimų toliau neplėtojo, visas savo jėgas skirdamas daug visapusiškiau jo talentą atskleidusiai akvarelinei tapybai.

_________________________________
XX a. lietuvių dailės istorija (1900-1940). Vilnius, 1982

į viršų