buvo įkurta 1921 metais. Pirmuoju pirmininku išrinktas kanauninkas, rašytojas, visuomenės veikėjas Juozas Tumas - Vaižgantas, vicepirmininku - profesorius Povilas Matulionis.
1995 - aisiais, Rasos (Joninių) šventės išvakarėse draugija vėl atkurta. Draugiją puošė antrasis Lietuvos Vaižgantas, josios Garbės pirmininkas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jis jau išėjo anapilin, bet monsinjoro uždegtas Tėvynės meilės žiburys nuolat dega ir degs mūsų širdyse.
Sapne regėjau
Ištiestas Dievų rankas
Ir varpais skambančius
Angelo žodžius:
,Paskutinį kartą apibėk
Žvilgsniu gimtinę
"
Neužspauskit akių -
Regėčiau saulę
Pro gintarinį smėlį.
Neuždenkit karsto -
Girdėčiau rytmetines
Lakštingalos giesmes.
Aš išeinu.
Dievai Manęs jau laukia.
(K.Širvinskas ,,Mirties sapnas")
Kokią gi Lietuvos grožio viziją regi draugija, kurdama ateities planus? Gražu, kai gražūs mūsų Tėvynės ežerai, miškai, kalneliai, parkai, jos gyvūnija ir augmenija. Gražu, kai gražūs mūsų miestai, kaimai, vienkiemių sodybos.Gražiau, kai visi žmonės turi darbo, duonos, tinkamą pastogę, kai tautos vadovai myli ir rūpinasi visais valstybės piliečiais. Gražiausia , be abejonės, mūsų Tėvynė bus tik tuomet, kai vis daugiau bus tų, kurie visuomet bus ištikimi tiesos, grožio ir gėrio pasauliui, taps pilnavertėmis asmenybėmis.
Svėdasų kraštas - legendinis savo gabiais žmonėmis, čia gardi duona ir dar gardesnis alus.Tai savito kraštovaizdžio, darbščių it bitelės žmonių žemė. Čia unikalus ir turtingas dvasinės ir materialinės kultūros paveldas, daugybė istorijos paminklų, kuriais stebisi šalies archiologai, architektai, menininkai, etnologai.
Vasarą žvalgantis po vilnyjančius javų laukus, nuo vaisių lūžtančius sodus, pajunti, kad mūsų krašto neįstengė sunaikinti griovimo, vienadieniškumo banga. Žmonės neprarado senolių ir tėvų skiepyto ūkiniškumo jausmo, prieraišumo Tėviškei.
Viena žinia: kuo gražiau, švariau gyvensime, tuo lengviau bus suvienyti žmones. Išraukime varnalėšas, ne tik iš palaukių, bet ir sustabarėjusios dvasios. Prisodinkime rožių, vynuogių, lazdynų, obelų. Sutvarkykime sodybas, visą Svėdasų miestelį. Paklausite kuo skatinsite žmones? Žmogus siekdamas gerbuvio, pats save skatina. Jis - ne pasyvus stebėtojas, o gyvenimo sau, savo šeimai, savo vaikams ir vaikaičiams kūrėjas.
Jeigu šiandien nepakilsime, kaip javų mūras lygiame lauke, jeigu nesutelksime, rytoj gali būti vėlu.Tai žodžiai mano kraštui.
Girdi, nuobodžios lietuvių liaudies šventės, labai jau liūdnos. Be šėlsmo, be džiaugsmo. Todėl kasmet vis trankiau griaudėja visokie festivaliai, su fejerverkų ugnimis iššaudomos tūkstantinės sumos pinigų, taip reikalingų liaudies kultūrai puoselėti. Net Rasos šventė, Joninės - neatpažistamai pasikeitė, sumaterialėjo, patekusi į prekybininkų rankas.Ta šventė liejasi ne apeiginėmis dainomis, o alaus ir dar stipresnių gėrimų upeliais.
Visais laikais jaunąją kartą ugdė ir ugdo mokykla. Daug kas priklauso nuo pagarbos mokytojui. Provincijos mokyklos - pradžia būsimų intelektualų auklėjimo. Tų intelektualų, kurie vėliau sugrįžta tėviškėn ir tampa josios žiburiais. Kiekvienam kaimui, miesteliui, kaip sakydavo senoliai, reikia turėti savo"liktarnę" - žibintą.